Niekam nerūpi nebylus žirgo skausmas
Hipoterapija neegzistuoja nei kaip tradicinis klasikinis, nei kaip netradicinis terapijos metodas, nei kaip reabilitacija. Kiekvienas, kuris skelbiasi hipoterapeutu, žodžiu arba raštu deklaruoja pacientui ar jo artimiesiems, kad jie pasveiks šio metodo pagalba, įstatymo kalba vadinamas - sukčiumi. Aleksandras Nevzorovas nepalieko jokių šansų hipoterapijos egzistavimui pateisinti. Иппотерапия: крушение мифа. «Всякий, заявляющий себя “иппотерапевтом”, практикующий “иппотерапию”, словесно или письменно декларирующий пациенту или его близким, что вследствие совершения тех или иных “иппотерапевтических” действий или процедур – наступит улучшение здоровья, является, в переводе на язык закона, мошенником». Александр Невзоров не оставляет т.н. «иппотерапии» ни единого шанса на оправдание своего существования. Pavyzdžiui, Rusijos federacijoje visi gydymo - pasveikimo metodai gali vykti tik tada, jeigu asmuo turi licenziją užsiimti medicinine praktika. Tokios licenzijos neturi joks hipoterapeutas ir iš principo negali turėti. Kalbu apie tai absoliučiai įsitikinęs, nes turiu pažįstamų Sveikatos ministerijoje, taip pat Valstybiniame Klinikinių eksperimentų centre ir visuose medicinos šakose, ir tikrai niekas nepripažįsta hipoterapijos kaip medicininės praktikos. Ant šio vaiko sodins... vaikus
Mitas
Pirmoji pažintis su hipoterapija išsklaidys mitą apie ją kaip gydymo metodą ir įves jus į šoką. Viskas, kas ten sakoma, yra melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Žmonės greit pasiduoda bet kokiems naujiems metodams, žadantiems greitą pasveikimą, taip pat ir hipoterapijai. Ir veda ten gydyti vaikus - sunkius ligonius. Hipoterapeutai gudriai nuslepia, kad neturi teisės gydyti. Slepia, kad neturi licenzijos, ir iš tikrųjų elgiasi šarlataniškai. O pas juos eina tie žmonės, kurie šventai tiki turį reikalą su legaliu gydymu, nors iš tikrųjų moka pinigus už eksperimentavimą su jais, naiviai manydami, kad jie - patyrusio specialisto rankose, kad tai naujas atradimas, kuris patvirtintas 100 mokslininkų ir pan... Bet realiai taip vadinamojoje hipoterapijoje viso šito nėra. Nėra mokslinės eksperimentinės bazės, nėra fundamentalių darbų, nei patirties, nei atsakomybės, nieko nėra. Kaip nėra ir pačios hipoterapijos legaliose, autorinėse medicinos praktikose. Bet kodėl gi nėra?!
Gali būti, kad nepripažinta hipoterapijos legali medicinos praktika - tai tik pikčiausias suokalbis baltų chalatų iš akademijos koridorių ministerijos, kurie dėl nesuprantamų priežasčių "smaugia" kažką protingą, neįprastą ir šviesų? Bet - ne. Jei hipoterapijos entuziastai pristatytų rimtą mokslinę bazę, legalius teigiamus visų analizių ir eksperimentų rezultatus, visuomenėje nebūtų jokių suvaržymų tai įregistruoti ir atskleisti. Bet tai labai sunkus mokslinis triūsas, su visiškai neaiškia pabaiga. Darbas praktiškai neįmanomas.
Nepakenk
......... Kad moksliškai pagrįsti, jog kulka kūne padaro skylę, nereikia įrodinėti šimtą kartų, o tam, kad įrodyti naują šitos žaizdos gydymo būdą, reikia šimtų eksperimentų ir ekspertizių rezultatų. Medicina - tai visų pirma ypatingai delikatus verslas, ir duoti tokiam verslui teisę egzistuoti galima tik tokiu atveju, kai jis įrodys, kaip minimum, savo nekenksmingumą. Hipoterapijos nekenksmingumas šiandien atsidūręs po dideliu klaustuku. Galbūt todėl, siūlant galutinį savo darbų rezultatą, hipoterapijos entuziastai nesiryžta rimtiems tyrimams, bet apie tai vėliau. Kaip turėtų atrodyti moksliniai įrodymai, kurie legalizuotų hipoterapiją ir įrodytų mums bent tai, kad nekenkia invalidams vaikams?
Ko reikia? Reikalinga labai didelė grupė sergančių vaikų, pvz. autizmu, afazija, ataksija. Šita vaikų grupė turėtų būti stebima kelių metų laikotarpyje, kol jiems yra taikomi hipoterapijos gydymo ar reabilitacijos metodai.
Šiuos vaikus, būtina atskirti nuo bet kokių kitų medicininių pagalbų, medikamentų, terapijų, chirurgų, kad eksperimento proceso ir rezultatų neįtakotų jokie pašaliniai veiksniai.
Šie vaikai turi likti "1 ant 1" tik su hipoterapijos siūlomu gydymo metodu, ir tik tada mokslinė medicina galės kalbėti apie nepriekaištingą rezultatą.
Praeis dar daug metų, kol šie duomenys kaupsis, bus analizuojami, grupuojami, taps temomis diskusijoms, konferencijoms ir t.t. Po to bus būtina atlikti eilę laboratorinių tyrimų, kurie patvirtintų šiuos rezultatus. Suprantama, kad visa tai - labai sunku. Bet be to neįmanoma sukurti medicinos krypties, arba atšakos. Be šito bet kuri gydymo praktika laikoma eiliniu šarlatanizmu, nes teisė gydyti ir reabilituoti žmones, ypatingai vaikus - tai ypatinga teisė, ypatingas verslas, ir aklai čia niekas neketina veikti. O kol kas hipoterapija - tai šamaniškas procesas, duodantis miglotą arba net neigiamą rezultatą. Kol kas - tai tik neatsakingas pinigų prasimanymas, pastatytas ant paties didžiausio žmonių skausmo - jų vaikų invalidumo. Galima būtų patikėti hipoterapeutų nuoširdumu ir pačiais geriausiais ketinimais, jei ne sąmoningai nuslėptų daugybė tamsių faktų ir aplinkybių, į kuriuos yra įsivelusi hipoterapija.
Pažiūrėkime ką turi hipoterapija, kuri taip stengiasi sukurti savo egzistavimo iliuziją. Yra:
Yra keli labai mieli ir labai mėgėjiški straipsniai, naiviai prikimšti terminų. Terminuose žongliruojama vaikų sunkių ligų pavadinimais ir iškeliama jojimo kaip gydymo teikiama nauda. Yra miglotas priminimas apie Norvegų patirtį ir apie Vokiečių asociaciją, kuri vadina hipoterapiją viena iš įmanomų reabilitacijos metodų, kartu su šviesos bei kurortiniu (kurortologija) gydymais.
Yra asmeninis finansinis susidomėjimas.
Yra labai sumaniai patalpintų emocionalių, teigiamų atsiliepimų apie stebuklingą hipoterapiją svetainėse ir citatų straipsniuose. Deja, šie atsiliepimai neturi jokios vertės. Panašių stebuklingų atsiliepimų apie Grobovojaus "prikeltus" numirėlius interneto svetainėse dar daugiau.
Štai ir viskas
O kas yra slepiama ir nutylima?
1. Reali, hipoterapijos metu patiriama, sunkiai sergančių vaikų traumų statistika.
Mes nežinome realios traumų statistikos. Hipoterapeutai neveda ir nepateikia jokios statistikos, neturi centralizuoto vadovavimo ir slepia savo sunkias situacijas. Šios informacijos, kurią turime mes (10 traumų, per kelis metus), neužtenka, kad padaryti apčiuopamas išvadas. Tačiau be šitų išvadų ir statistikos hipoterapija niekada nebus legalizuota.
2. Reali hipoterapijos vertė, žiūrint iš oficialių klinikinės neurologijos mokslų.
Medicininė klinikinė neurologija, kuri tiesiogiai užsiima aukščiau minėtų vaikų ligų gydymu, niekada ir niekur savo oficialiuose ir moksliniuose traktatuose neužsimena apie hipoterapiją, kaip apie gydymo metodą. Viename Kacesovo darbe "Intensyvios reabilitacijos pagrindai", 90 puslapyje yra paminėta hipoterapija... bet kaip paminėta! Dviem žodžiais: kad ji stiprina raumenis ir gerina emocinį foną. Ir baigiasi pastraipa apie hipoterapiją tiesiogine citata: " kai nėra galimybės naudoti arklius, tai vaikų supimas karuselėse ir supynėse padeda pasiekti tą patį rezultatą.".
3. Realūs tyrimai apie jojimo poveikį žmogaus organizmui.
Hipoterapeutiškose svetainėse, brošiūrose pasakojama apie tai, kaip vaikui gulint ant arklio nugaros, jį persmelkia tam tikra arklio judesių visuma ir t.t., ir kitokie neįrodyti eksperimentai... ir visur pabrėžiama, kaip naudinga jodinėti ant arklio. Bet kyla klausimas ar tikrai jojimas teikia naudą žmogaus organizmui? Kokie procesai vyksta organizme jojant: teigiami ar neigiami? Ir apskritai, ar jojimas nėra kenksmingas?
Labai gaila, bet dar nei vienas sportininkas nepasiūlė savo kūno mokslo tyrimams. Sportininkai labai stengiasi išvengti kontaktų su mokslininkais. Šiuolaikiniai klinikiniai tyrimai atskleidė daugybę jojimo sukeliamų ligų ...Pakanka atversti jojikų ligų istorijas poliklinikose, kad paaiškėtų, kokie ligoti šie žmones yra, o jų ligos - specifinės: artritai, prostatitai, sąnarių, lytinių organų ligos, hemarojai ir daugybė stuburo ligų. Jau nekalbant apie jojimo sportininkų traumas.
Senovės tikrovė šiandien
2006 metais buvo atlikti senovės jojikų tyrimai, kurios Getingeno universitete padarė paleopatologas Michaelis Šulcas. Panaudoti metodai: makroskopija, radiologija, endoskopija ir molekulinė biologija. Nustatyta, kad pagrindinės senovės jojikų ligos buvo prostatos vėžys, artrozė, daugybė chroniškų stuburo pažeidimų. Ir tai tik nauji, pirminiai, mėgstančiųjų joti tipinių patologijų pavyzdžiai. Susumavus ir palyginus senovėje jojusiųjų ir nūdienos jojikų ligų rezultatus, galima teigti, jog jojimas žmogaus organizme įjungia ne pačius pozityviausius procesus, ir nėra nei naudingas, nei sveikas.
Apie tai hipoterapeutai nutyli, nors savo sunkiems ligoniams jie skiria labai ilgą gydymo kursą. Ir kuo tas kursas ilgesnis, tuo jie daugiau uždirba. Jeigu sveikas ir fiziškai pasiruošęs žmogus negali neutralizuoti jojimo pasekmių, tai invalidas, kuris nekoordinuoja net savo judesių ir negali išlaikyti savo kūno balanso - labai rizikuoja.
4. Reali hipoterapijos arklidžių padėtis tokia, kad 99% iš jų yra nešvarios ir skurdžios nuomojamų žirgų landynės. (vert. ps. neatitinka gyvūnų laikymo standartų). Tokios arklidės dabar daug kur statomos ir dažniausiai - šalia sportinių. Jie tai apibūdina taip: " Kai hipoterapijos užsiėmimai vyksta žirgų sporto komplekse, ribotų galimybių žmonės pakliūva į pilną humaniškumo vertybių sporto pasaulį. Pats faktas, kad ligoniai būna žirgų sporto atmosferoje, keičia jų psichologinį statusą... Taip pat labai svarbus faktorius - ligonio bendravimas su gyvūnu."
Tai tikrai labai svarbus momentas. Ypatingai kalbant apie žirgų sporto humanistines vertybes, kai puikiai žinoma, kad šio sporto pagrindas yra tik alinantis ir lėtas žirgo nukankinimas - užmušimas.
Dabar visuomenė jau žino visas žirgų sporto paslaptis. Joks kitas būdas čia, kaip tik skausmo sukeliama prievarta, neegzistuoja.
Kas įvyksta su invalidu vaikeliu, kai jį, tokį sergantį, įveda į atmosferą, kur planuotai ir pastoviai kankinami gyvi sutvėrimai? Negailestina žirgų sporto praktika skverbiasi į vaiko akis. ............ Žirgų sporto pergalėms pasiekti reikalinga visų blogų žmogaus charakterio savybių mobilizacija. Ir į tokią atmosferą įvedamas silpnutis, ligotas vaikas, kurio psichika ir taip jau labai pažeidžiama. Matydamas, kaip primygtinai čia taikomi žiaurumas ir jėga, toks vaikelis dar jautriau išgyvena savo nepilnavertiškumą, nes jis žino - TAIP jis nesugebės. O šitas TAIP yra žirgų sporto etalonas. Tikriausiai nėra nieko niekšingesnio už invalido įvedimą į atviros prievartos demonstravimo sportą.
5. Reali arklių, kurie "gydo" hipoterapijos metodu, būsena Aš neturiu noro kovoti prieš hipoterapiją. Pasaulyje egzistuoja daugybė atvirai žirgų kankinimus demonstruojančių praktikų, kuriose arkliai pastoviai, kas sekundę ir akivaizdžiai, baisiai kenčia.
Tokiame niekšingame fone kaip konkūras, korida, lenktynės, tyli hipoterapija ant vargšų jau nurašytų arklių - atrodo visai nekaltai...jeigu ne hipoterapijos entuziastai, pretenduojantys į sudėtingą, atsakingą reikalą... sunkių ligonių - vaikų gydymą, kuris reikalauja tikslių mokslinių pagrindimų, klinikinių - laboratorinių tyrimų. Jie būtini, norint TIKSLIAI ŽINOTI, kas gi vyksta su sergančiu vaikeliu tokio "gydymo" ir "reabilitacijos" metu? Tokių išvadų nėra. Yra tik savanaudiška neišmanymo saviveikla.
Hipoterapijos realybė tame, kad į sergančius vaikus čia žiūrima kaip į biologinę žaliavą, kurios dėka galima labai lengvai užsidirbti, nekreipiant jokio dėmesio į mokslinę metodo pusę, įrodymų bazę, tyrimus ir t.t. Kol hipoterapija nėra pripažinta kaip mokslas, jos vietą užima pigi mistika, tvirtininanti, kad sergantis vaikas keičiasi energijomis su geru arkliuku. Ką gi, pabandykime į tai pažvelgti rimtai - kaip į tiesą.
Energijų kaita
Palikime nuošalyje fantastiką, nemoksliškumą ir kitus panašius argumentus. Galop tai - vienintelis hipoterapeutų argumentas, deklaruojamas intelektualioje bazėje. ........... Įsivaizduokime, kad tai įmanoma. Iškyla labai svarbus faktorius. Jeigu arklys yra energetinis donoras, tuomet jo energija turėtų būti nepriekaištinga. Mes tiksliai žinome, kad bet koks arklys yra absoliučiai fiziologiškas, t.y..........jo elgesys priklauso nuo jo fiziologinių pojūčių. Sergantis arklys - tai serganti energija.
Arklys, kurio energija yra siūloma, turi būti visiškai sveikas fiziškai, ir tą jo absoliučią sveikatą kasdien turi patvirtinti tiksli diagnostika.
Sveikatos patvirtinimai, atliekami pačių hipoterapeutų ir jų veterinarų, gaunančių pajamas iš šitų patvirtinimų, neturi vertės. Todėl, jeigu hiporetapeutai teigia, kad jų arkliai yra "energetiniai donorai", jie privalo pateikti jų sveikatos įrodymus pagal veikiančius normatyvus, sveiką protą ir pilną programą: termogramos, gastroenteroskopijos, analizai, ir t.t. Galų gale - tai elementari praktika - donorystės organizacija privalo užtikrinti donoro sveikatą.
Deja, viso šito darbo niekas nedaro ir negali padaryti dėl vienos paprastos priežasties: hipoterapijoje dirba tik sergantys arkliai. Reikalavimai arkliams, naudojamiems hipoterapijai, yra tokie pat, kaip ir nuomojamiems - "kad eitų ir ramiai neštų žmogų".
Fiziškai normalus žirgas niekada neturės šių hipoterapijos elgesio normatyvų. Sveikas žirgas pagal savo biologijos ir biomechanikos įstatymus siekia energetiškai - judesiu - išreikšti savo savijautą ir emocijas. Kalba apie tai, kad arklys išreiškia asmeninį susidomėjimą kitos zoologinės rūšies vaiko sveikata ir saugumu - tai diletantų rožinis prasimanymas. Rimtas šito prasimanymo aptarimas - neįmanomas.
Tam, kad arklys demostruotų hipoterapijos elgesio modelį ir nešiotų ant savęs kreivai sėdinčius, neturinčius balanso, neadekvačius raitelius, reikia, kad jis būtų visiškai paliegęs. Hipoterapijai naudojamas arklys turi sirgti ligomis, keičiančiomis jo elgesio stilių, kuris paverčia arklį absoliučiai abejingu, pavaldžiu, paklusniu, atbukusiu gyvenimui padaru. (vert.pst.asmenybės sunaikinimas).
Nė vienas iš hipoterapijos arklių, kuriuos man teko matyti, nedemonstravo jokių įgūdimų, ir ne todėl, kad jų niekas nemokino, o todėl, kad tokių įgūdžių nėra. Yra tik ... žodžiai. Tai buvo nuomojami arkliai, visiškai "užmušti" žiauriu elgesiu ir baisiom laikymo sąlygomis. Šių arklių elgesys - tai tik labai sergančio padaro pavyzdys.(vert.pst. jokio pasipriešinimo, jokios gyvybės). Beveik visi jie turi sunkių atraminio judėjimo aparato ligų, aritmijų, yra šlubi. Visi jie sirgo skrandžio ir virškinimo trakto ligomis, vidaus organų patologijomis. Visi šie arkliai sirgo ūmiomis ir chroniškomis nugaros ir kaklo ligomis. Jeigu gerai įsižiūrėti - tai hipoterapijos arkliai jau turi anatominių sutrikimų.
Anatomija - tai atversta knyga, kur net paviršinis raumenų vaizdas yra žirgo savijautos indikatorius, rodantis arklio būseną. Raumenų distrofija, atrofija ir hipertrofija ar bendras raumenų tonusas - visada parodo organizmo patologijas, reikia tik išmokti anatominės logikos mąstymo (šių eilučių autorius yra anatomijos vadovėlio autorius). Reikia suprasti tai, kad į hipoterapiją patenka tik nebetinkantys jokiam kitam bizniui žirgai, ir dėl vienos priežasties - didelio sergamumo. Tai realiai sergantys ir kenčiantys arkliai.
Aš jau minėjau, kad "energijos kaitos" tema - tai isteriškų mamyčių, entuziastų ir neišmanėlių žurnalistų tema. Specialiai šiai kategorijai žmonių pasakysiu : sakyti, jog hipoterapijoje vyksta vaiko ir žirgo energijų mainai - energetinė donorystė, yra tas pats, kas graudentis perpylant sau vėžiu ar geltlige sergančiųjų kraują.
Straipsnis iš: Žurnalas "Nevzorov Haute Ecole" 2007.Nr.5